„Man atrodo, nuo mano jaunystės manęs jau niekad neapleido nuojauta, jog bendruomenės gyvenimas gali būti ženklas, kad Dievas yra vien tiktai meilė. Pamažu manyje vis stiprėjo įsitikinimas, jog itin svarbu sukurti vyrų bendruomenę, kurie būtų pasiryžę atiduoti visą savo gyvenimą ir nuolat besistengiantys suprasti vienas kitą bei gyventi santarvėje: bendruomenę, kuriai širdies gerumas ir paprastumas būtų visų svarbiausia“.
Brolis Roger, Dievas tegali mylėti, 18 psl.
Taizé bendruomenė šiandien
Šiandien bendruomenė vienija apie šimtą brolių – katalikų ir įvairios kilmės protestantiškų konfesijų atstovų – iš beveik trisdešimt šalių. Savo gyvenimu bendruomenė yra „bendrystės parabolė“ – konkretus susiskaldžiusių krikščionių ir supriešintų tautų susitaikinimo ženklas.
Bendruomenės broliai pragyvena tik iš savo darbo. Jie nepriima dovanų ar aukų. Be to, jei kuris nors brolis paveldi savo šeimos turtą, bendruomenė visa tai atiduoda vargšams.
Keletas brolių gyvena pačiuose vargingiausiuose kraštuose, kad ten liudytų taiką ir būtų šalia skurstančiųjų. Mažomis brolijomis Azijoje, Afrikoje ir Lotynų Amerikoje broliai gyvena tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir kiti gyventojai, stengdamiesi būti meilės švyturiu tarp vargšų, gatvės vaikų, kalinių, mirštančių ir tų, kurie iki sielos gelmių įskaudinti, nes jaučiasi nemylimi, apleisti.
Laikui bėgant vis daugiau jaunų žmonių iš įvairių pasaulio vietų pradėjo atvykti į Taizé ir dalyvauti savaitę trunkančiuose susitikimuose. Šv. Andriejaus seserys (katalikiška tarptautinė bendruomenė, įkurta prieš daugiau negu septynis šimtmečius), seserys uršulietės iš Lenkijos ir šv. Vincento Pauliaus seserys dalinasi jaunimo priėmimo atsakomybe.
Taizé aplanko taip pat įvairių bažnyčių vadovai. Bendruomenėje lankėsi popiežius Jonas Paulius II, Konstantinopolio ekumeninis patriarchas Baltramiejus, įvairių stačiatikių bažnyčių metropolitai ir vyskupai, keturi Kenterberio arkivyskupai, keturiolika liuteronų vyskupų iš Švedijos bei nesuskaičiuojama daugybė kunigų ir pastorių iš viso pasaulio.
Nuo 1962 metų broliai ir jauni žmonės, siunčiami Taizé bendruomenės, pradėjo slapta lankytis Rytų Europos šalyse, užmegzdami ryšius ir būdami su tais, kurie negalėjo išvykti už savo šalies sienų.
Taizé žiemos susitikimai
Pasitikėjimo piligrimystė yra visų pirma susitikimas: su prisikėlusiuoju Kristumi ir su kitais. Bendra malda mums leidžia atsiverti Dievui. Dalindamiesi ir atverdami duris kitiems mes peržengiame bet kokias kliūtis ir skirtumus, tokiu būdu praturtindami vieni kitus.
Brolis Roger nesiekė suorganizuoti judėjimo ar organizacijos. Atvirkščiai, kiekvienas žmogus, praėjęs tam tikrą pasitikėjimo piligrimystės etapą, buvo ir yra raginamas vykti namo ir išgyventi Evangeliją taip, kaip jis suprato ją čia; ir tai daryti dar labiau suvokiant mumyse esančią gyvybę ir stengiantis praktiškai išreikšti solidarumo dvasią savo kasdienėje veikloje. Daugelyje šalių vyksta pastovūs jaunimo susitikimai su Taizé giesmėmis, bendra malda neatitrūkstant nuo vietos bažnyčios realybės.
Broliai remia įvairiausias ramybės ir susitaikymo paieškų apraiškas. Tokiu būdu pasitikėjimo piligrimystė plečiasi vis toliau ir toliau „ligi pat žemės pakraščių“ (Apaštalų darbų 1, 8). O kiekvienų metų pabaigoje organizuojami didžiuliai jaunimo susitikimai pagrindiniuose Europos miestuose.
Europos jaunimo susitikimai – kiekvienų metų paskutinėmis ir po jų sekančių metų pirmosiomis dienomis (gruodžio 28 d. – sausio 1 d.) Taizé bendruomenės rengiami susitikimai, kasmet organizuojami vis kitame Europos mieste, į kuriuos susirenka per 10 000 jaunuolių iš visos Europos. Dalyviai apgyvendinami šeimose, mokyklose, vienuolynuose. Renginio programa – ekumeninės Taizė pamaldos milžiniškuose (pvz., parodų centro, kongresų) pastatuose, diskusijos, kultūrinė programa, tarpkultūrinis bendravimas.
