Žemaičių Kalvarija laikytina pačiu pirmuoju Kalvarijos kaip naujosios Jeruzalės ansamblio pavyzdžiu ne tik Žemaitijoje, bet ir visoje Lietuvoje. Būdama trečioji naujoji Jeruzalė Lietuvos ir Lenkijos valstybėje po garsiųjų Zebžydovo (1604 m.) ir Pakošės (1628 m.) kalvarijų, ji kaip tik nešė į Žemaitiją ir į visą Lietuvą naują bendruomeniško Kančios kelio stočių pamaldumo formą, kuri per tris šimtus metų stipriai įsitvirtino mūsų šalyje. XVII a. pradžioje įkurta Žemaičių Kalvarija pirmą kartą perkėlė į Lietuvą tai, kas Europoje gyvavo jau du šimtus metų – pirmosios kalvarijos Vakarų Europos katalikiškose šalyse žinomos nuo XV a. pradžios.

Per Didžiuosius atlaidus liepos 2 – 12 d. šventovę aplanko apie 75 tūkst. maldininkų.